Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Antisemitizmas ir Holokaustas

1941 m. birželį prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas Lietuvai reiškė didžiausios XX a. katastrofos pradžią. Lietuva per ją neteko gausios žydų bendruomenės – beveik 200 tūkst. bendrapiliečių, per amžius šalia gyvenusių kaimynų, turėjusių gilius papročius, sukūrusių turtingą kultūrą ir religines tradicijas. Lietuvos žydai buvo žinomi visame pasaulyje, o Vilnius vadintas „Lietuvos Jeruzale“. Šį pasaulį sunaikino naciai ir jų kolaborantai, vykdę žydų genocidą, vadinamą Holokaustu, arba Šoa.
Trečiasis reichas rėmėsi rasistine nacionalsocializmo ideologija, kuri skelbė Šiaurės Europos tautas (arijus) esant aukščiau kitų, o pagrindiniu blogio įsikūnijimu ir priešu laikė žydus. Nacių okupuotose teritorijose vykdyti „valymus“ ir ideologines užduotis, t. y. žudyti komunistus ir žydus, Adolfas Hitleris patikėjo vokiečių kariuomenės užnugaryje veikusiems sukarintiems policijos daliniams – operatyvinėms grupėms (vok. Einsatzgruppen). Tam buvo parengtos keturios grupės – A, B, C ir D. Per Lietuvą ir kitas Baltijos šalis žygiavusią kariuomenę lydėjo A operatyvinė grupė, vadovaujama SS brigadenfiurerio Franzo Walterio Stahleckerio. Užimtoje Lietuvoje pradėjo veikti šios grupės 3-iasis operatyvinis būrys. Dar ruošiantis karui sukarintiems policijos daliniams buvo nurodyta taip slapta kurstyti vietinius aktyvistus žudyti komunistus ir žydus, kad neliktų įrodymų, jog iš tikrųjų žudynes inicijuoja vokiečiai.
Taigi masines žydų žudynes suplanavo ir inspiravo naciai. Tačiau Lietuvoje jiems pavyko įtraukti nemažai vietinių gyventojų lietuvių į pirmuosius „stichiškus“ pogromus, o vėliau – lietuvių sukarintus policijos batalionus ir administraciją į masines ir sistemingas žydų žudynes. Lietuvių dalyvavimą lėmė dar tarpukariu vyravusi įtampa su žydų bendruomene, taip pat sukrečianti pirmosios sovietinės okupacijos patirtis, stiprėjančios antisemitinės nuotaikos. Pastarąsias kurstė ir pagrindinio sukilimo organizatoriaus Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) požiūris į žydus ir skleidžiama propaganda.
Sudėtinga vienareikšmiškai įvertinti per sukilimą susikūrusios Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą Holokausto kontekste. Ji nepalaikė organizuotų žudynių ir nuo jų atsiribojo, tačiau viešai neprotestavo, o vėliau išleido ne vieną antisemitinį, žydus diskriminuojantį nutarimą.
Holokaustą Lietuvoje galime skirstyti į keturis etapus: 1) pogromai ir pradinės organizuotos žydų žudynės (1941 m. birželio pabaiga – rugpjūčio vidurys); 2) žydų suvarymas į getus ir „galutinio sprendimo“ įgyvendinimas (1941 m. rugpjūčio vidurys – lapkričio pabaiga); 3) getų merdėjimas ir pavienės žudynės (1941 m. gruodis – 1943 m. kovas); 4) getų naikinimas, žydų žudynės ir išvežimas į koncentracijos stovyklas (1943 m. balandis – 1944 m. liepa).
Išpuoliai prieš žydus ir jų žudymas Lietuvoje prasidėjo pirmomis karo dienomis su vokiečių įsiveržimu. Išlikę liudijimų, kad chaoso apimtoje šalyje antižydiško smurto pasitaikė dar iki vokiečių atėjimo, tačiau didžioji dalis pogromų ir žydų žudynių prasidėjo, kai į Lietuvą įžengė vermachtas ir nacių saugumo policija. Smurto banga kilo nuo pasienio su Vokietija (Kretingos, Tauragės apskritys) ir Kauno, kur pirmiausia pradėjo veikti A operatyvinės grupės vadas Stahleckeris ir jam pavaldūs gestapo ir saugumo tarnybos (SD) pareigūnai. Į pirmuosius pogromus įsitraukė dalis lietuvių, antisovietinio sukilimo dalyvių, kurie pasidavė vokiečių raginimams, keršijo tikriems ir tariamiems Lietuvos priešams arba suvedinėjo asmenines sąskaitas. Žudančius lietuvius fotografuodavo ir filmuodavo vokiečiai. Visam pirmajam žydų žudynių etapui būdinga tai, kad jos buvo teisinamos propaganda, esą visi žydai yra bolševikai ir todėl kalti dėl sovietų okupacijos.
Pirmąją karo savaitę žiauriausi pogromai ir masinės žudynės, inspiruotos vokiečių ir įvykdytos lietuvių rankomis, vyko Kaune: birželio 25–26 d. pogromai surengti Vilijampolėje (Slobodkoje), o birželio 27 d. kelios dešimtys žydų brutaliai kankinti ir nužudyti „Lietūkio“ garaže. Didelės egzekucijos taip pat surengtos Vilniuje, Šiauliuose ir kitur. Vėliau savo ataskaitose naciai pažymėjo, kad pavykę „nepaisant didelių sunkumų, pakurstyti vietines antisemitines jėgas rengti pogromus prieš žydus“, ir pripažino, kad po pirmųjų pogromų vėl juos pradėti sekėsi sunkiai.
Birželio pabaigoje lietuvių sukilėliai pradėti nuginkluoti, o dalis jų telkiami į didesnius sukarintus Tautinės darbo apsaugos (TDA) dalinius, kuriems buvo numatyti du uždaviniai – saugoti įvairius objektus ir dalyvauti egzekucijose. Tad žudynes ėmė vykdyti vokiečių saugumo policijos, t. y. 3-iojo operatyvinio būrio vadovaujami sukarinti policijos daliniai, o nuo viešų pogromų buvo pereita prie reguliarių ir masinių žydų žudynių. Žydai buvo naikinami Šiauliuose, Panevėžyje, kituose miestuose, tačiau masiškumu išsiskyrė skerdynės Kauno VII forte ir Paneriuose (prie Vilniaus). Nuo birželio 30 d. iki liepos 5 d. VII forte vokiečių ir lietuvių kareiviai bei policininkai galėjo nužudyti iki 5 tūkst. žmonių. Panašus skaičius aukų suskaičiuotas ir po Panerių žudynių nuo liepos 11 d. iki liepos pabaigos. Paneriuose pasižymėjo Vilniaus ypatingasis būrys, sudarytas daugiausia iš lietuvių. Jis buvo pavaldus vokiečių saugumo policijai ir žudė žmonės iki pat 1945 metų.
Iki 1941 m. rugpjūčio iš viso žuvo apie 16 tūkst. žydų, tačiau didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės dar buvo gyva.
Nuo nacių okupacijos pradžios žydai prarado politines teises ir buvo paversti trečiarūšiais gyventojais, kurie patirdavo kasdienį žeminimą, bauginimą ir diskriminavimą, turėjo nešioti juos išskiriantį ženklą – geltoną Dovydo žvaigždę, gaudavo perpus mažesnę maisto normą, negalėjo laisvai judėti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Liepos mėnesį buvo nuspręsta visus žydus didžiuosiuose miestuose ir provincijoje suvaryti į getus ar laikinąsias stovyklas. Žydams tai reiškė faktinį įkalinimą uždarose miestų teritorijose (ar kitose vietose) ir turto netekimą, tačiau jie vylėsi, kad tai juos gali apsaugoti nuo tragiškiausios baigties – žūties.
Tokia viltis pasirodė apgaulinga. Tik didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose) ir tik dalis žydų, izoliuoti iki rugpjūčio vidurio – rugsėjo pradžios įsteigtuose getuose, išvengė greitos mirties. Juos planuota panaudota kaip darbo jėgą. Kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose į spygliuota viela apjuostas zonas žydai buvo suvaryti laikinai, vos kelioms savaitėms ar mėnesiams. Tai buvo pasiruošimas galutiniam tikslui – masiniam ir labai sistemingam žudymui. Operacijoms vadovavo ir nurodymus diktavo vokiečiai, tačiau jiems paklusę apskričių ir policijos nuovadų viršininkai lietuviai pasirūpindavo žydų surinkimu, jų turto atėmimu ir izoliavimu.
Šiuo antruoju Holokausto etapu liautasi dangstytis kaltinimais, esą žydai yra bolševikai, ir pereita prie antisemitinės genocido politikos įgyvendinimo, kai žydai buvo žudomi tik dėl to, kad yra žydai. Žudynes pirmiausia vykdė Vokietijos saugumo policijos operatyviniai būriai ir SD, SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno vadovaujamas „skrajojantis“ būrys, kurio pagrindą sudarė TDA bataliono Kaune 3-ioji kuopa. Jiems aktyviai padėjo keli tūkstančiai įvairių rūšių vietinių policininkų ir karių lietuvių.
Žudynės prasidėjo rugpjūčio pradžioje, bet ypač suintensyvėjo nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio, ir tęsėsi iki lapkričio pabaigos. Keletas kilometrų už getų ir stovyklų plytinčiuose miškuose ir laukuose vykdytų egzekucijų metu buvo iššaudytos ne atskiros žydų grupės, bet ištisos gyvenviečių bendruomenės. Šių protu nesuvokiamo masto žudynių simboline kulminacija laikoma 1941 m. spalio 29 d., kai naciai ir jų pagalbininkai Kauno IX forte sušaudė beveik 10 tūkst. Lietuvos žydų.
Iki 1941 m. gruodžio iš viso nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje likusių žydų (150–160 tūkst.). Beveik visa bendruomenė.
Laikinai buvo palikti gyventi tik Vilniaus (20 tūkst.), Kauno (apie 15 tūkst.), Šiaulių (apie 5,5 tūkst.) ir Švenčionių (apie 500) getuose įkalinti žydai. Po 1941 m. rudenį įvykdytų getų „valymų“, kurių metu atsikratyta nedarbingais žmonėmis, pusantrų metų įsivyravo santykinė „ramybė“, kai pasitaikydavo tik pavieniai žudymai. Tačiau alinantis darbas, blogos gyvenimo sąlygos, maisto stygius ir prasta medicininė priežiūra lėmė didelį getų gyventojų mirtingumą. Izoliuotose ir saugomose miesto dalyse apgyvendinti žydai turėjo dirbti fabrikuose, įmonėse, dirbtuvėse ir kitose vietose. Net ir tokiomis gyvenimo sąlygomis žmonės sugebėjo mokyti vaikus, puoselėti religines ir socialines tradicijas, palaikyti kultūrinį gyvenimą, veikė pogrindinės pasipriešinimo organizacijos.
1943 m. prasidėjo paskutinis Holokausto etapas – naciai ėmė naikinti getus. Pavasarį jie likvidavo mažus getus rytinėje Lietuvos dalyje, o ten įkalintus žydus sušaudė arba pervežė į Vilnių. Rugsėjo 23–24 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Didžioji dalis jo gyventojų, darbingi vyrai ir moterys, pervežti į koncentracijos ir darbo stovyklas Estijoje ir Latvijoje, o nedarbingi – pasiųsti mirti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Tą patį rudenį iš getų į koncentracijos stovyklas buvo pertvarkyti ir Kauno bei Šiaulių getai. Jos veikė iki 1944 m. liepos, kai karą pralaimintys vokiečiai nusprendė jas likviduoti. 6–7 tūkst. buvusių Kauno geto žydų išvežti į koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. nužudyti vietoje. Iš Šiaulių į koncentracijos stovyklas išsiųsta apie 2 tūkst. žydų.
Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų. Holokausto metais naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje nužudė arba pasiuntė į pražūtį koncentracijos stovyklose iki 200 tūkst. vietos žydų. Po šios katastrofos liko gyvi vos 5–10 proc. Lietuvos žydų.

Tomas Vaiseta

Istorija

Antisemitizmas ir Holokaustas

Ar žinote, kad...